VIEŠOJO KALBĖJIMO ŠILTNAMIAI

VIEŠOJO KALBĖJIMO ŠILTNAMIAI

Kiekvieną pavasarį sodininkai augina pomidorus ant palangės. Senuose vazonuose ar indeliuose nuo grietinės jie auga kokį mėnesį. Kai augalai jau pakankamai dideli, juos persodina į šiltnamį.

Pomidoras ant palangės buvai ir tu, viešojo kalbėjimo naujokas. Tave reikėjo saugoti nuo nepalankių klimato sąlygų – atšiauraus kritikos vėjo ar abejingumo šalčio. Seminarai „Nugalėk kalbėjimo baimę“, „Tu gali užlipti ant scenos“ ar „Susimauti yra jėga“ padėjo ištarti pora žodžių. Ir tai buvo labai svarbu. Anksčiau prieš prezentaciją darbe imdavai vemti, o kartą net esi nualpęs. O dabar jau pratarei du žodžius.  

Nesijuok iš savęs, nes tai buvo rimtas augimas.

Sodininkai žino – jei pomidorus persodins tiesiai į daržą, jis įsišaknys, bet nebūtinai duos vaisių. Dar per šalta. Kai grįžai į darbovietę, net buvai įkvėptas pristatyti savo idėją susirinkime. Parengei prezentaciją. Paskui priėjo kolega. Pajuokavo: „Oho, kokį čia cirką tu mums parodei“. Pokštas, bet… Daugiau pristatyti idėjas nesiveržei. O jei būdavai priverstas, tai kalbėdavai taip, kaip kiti. Skaitydavai „slaidus“. Paskui nesulaukdavai jokios reakcijos – lyg būtum kalbėjęs sienai.
Tačiau viduje vis tik kirbėjo, kad kažkas čia ne taip. Džiunglės nėra geriausia vieta auginti pomidorus. Todėl tu išėjai ieškoti šiltnamio, kur galėtų augti tavo talentas.

Variantas A:

Tada tu pasisamdei viešojo kalbėjimo trenerį. Viskas buvo labai gerai, kol užteko finansų.

Variantas B:

Ėmei ieškoti ilgalaikių viešojo kalbėjimo kursų. Ir netyčia atradai „Toastmasters“.

Atėjai be karūnos – pripažindamas, kad dar ne laikas kalbėti „Siemens“ arenai. Ir suprasdamas, kad negali tobulėti kalbėdamas pats su savimi. Pomidoras irgi negali visą laiką augti ant palangės.

Tau reikėjo auditorijos. Palankiai nusiteikusios ir gana nedidelės. Tokios, kur nebūtų per daug baisu žmonėms pasižiūrėti į akis.

Nemeluosi – tau buvo baisu. O pirmą kartą tereikėjo tik išeiti į sceną kartu su kitais svečiais ir keliolika sekundžių pakalbėti apie tai, kodėl nori mokytis kalbėti viešai. Į tave susmigo daugybė akių. Širdis ėmė plakti. Bet tada tu pasakei, kad tau jau laikas nugalėti viešojo kalbėjimo baimę. Ir žmonės plojo.
Visi, esantys klube, tave suprato.

Dabar jie kalba taip, kad tau net nepatogu galvoti, kad tu irgi galėtum būti vienas iš jų. Jie sako ekspromto kalbas, pirmąkart išgirdę temą – taip, lyg būtų mėnesį laiko ruošęsi. O jei tau reikėtų pasakyti kalbą apie tai, kaip citrinos gali būti ekologiškas kuras, tai tu ir per metus nepasiruoštum. Bijotum kalbėti nesąmones. Bijotum susimauti.

Bet jie irgi kažkada buvo maži pomidorai šiltnamyje. Jie irgi bijojo susimauti. O paskui nustojo bijoti, nes vis sulaukdavo šilto grįžtamojo ryšio. Ir tai jiems padėjo užaugti.

Straipsnio autorė – žurnalistė ir klubo viceprezidentė Ginta Gaivenytė

 
 

Related Posts

No posts were found for display