Kas baisiau už korona virusą?

Kas baisiau už korona virusą?

 

„Žmonės labiausiai bijo mirties. Tačiau pati didžiausia baimė yra mirti kalbant viešai, – rimtu veidu tvirtina pirmąjį Lietuvoje viešojo kalbėjimo klubą įsteigęs  Algirdas Karalius, – Kiekvieną kartą išeidamas į sceną aš mirštu“. Tada jis papasakoja anekdotą apie šį pavasarį visiems rūpimą temą – korona virusą: „Skrenda lėktuvas iš Kinijos. Staiga salone visi išgirsta garsų „apči“. „Čia man tuberkuliozė, atvira forma“, – teisinasi kinas. Visi atsidūsta: „Ačiū Dievui!“. Tada mediko diplomą turintis verslininkas A. Karalius surimtėja ir pasako, jog korona virusas yra rimtas dalykas ir visai nejuokingas.

 

Daiva Suchockaitė, „First Toastmasters of Lithuania“ viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubo prezidentė, tvirtina, kad ir glosofobija arba kitaip viešojo kalbėjimo baimė yra dažnai visai nejuokinga. Bijodami viešai pasisakyti žmonės dažnai palaidoja savo karjerą ir svajones. 

„Sužinoję, kad visgi teks pasisakyti, jie daro begalę nereikalingų dalykų – ima blaškytis, skambinti draugams, ieškoti nepatikrintos ir bevertės informacijos socialiniuose tinkluose, skaityti knygas“, – sako Daiva.

Kuo viešojo kalbėjimo baimė panaši į virusą? D. Suchockaitė pastebi, kad abiem atvejais dažniausiai vengiama žmonių susibūrimo vietų.

„Visi žinome, ką daryti peršalus: plauti rankas, išgerti arbatos, pagulėti lovoje. Bet kai virusas neįprastas ir ypatingas, mes nustojame elgtis racionaliai. Tas pats su baime kalbėti viešai. Žmogus gali puikiai pasakoti anekdotus pirtelėje, bet ima panikuoti, jei reikia perskaityti pranešimą kolegoms – būtent dėl to, kad tai pernelyg sureikšmina“, – klubo prezidentė D. Suchockaitė.

Geriausias vaistas, kad taip nenutiktų, yra nuolatinė kalbėjimo praktika. Jei žmogus dažnai eina kalbėti prieš auditoriją, galiausiai jo organizmas tampa pajėgus susidoroti su bet kokia kylančia įtampa: „Net medikai pripažįsta, kad pozityvios mintys turi didelę įtaką mūsų savijautai“.

D. Suchockaitė juokauja, kad geriausia prevencija nuo viešojo kalbėjimo epidemijos būtų ne užsidaryti namuose prisipirkus kruopų, bet atvirkščiai – eiti į viešumą, kalbėti su žmonėmis ir pasisemti geros energijos.