KAIP ĮVEIKTI VIEŠOJO KALBĖJIMO BAIMĘ: VILMOS ISTORIJA

KAIP ĮVEIKTI VIEŠOJO KALBĖJIMO BAIMĘ: VILMOS ISTORIJA

„Darbai kalba patys už save“, – toks buvo mėgstamiausias Vilmos posakis. Į priekį ji judėjo pamažu, bet užtikrintai. Ne veltui ką tik jai pasiūlė personalo departamento direktorės postą. Tikra tiesa, kad darbai kalba už gerus specialistus.

Tačiau vadovams reikia kalbėti patiems. O kalbėti viešai nuo pat mokyklos laikų buvo Vilmos baimė. Šiaip jau pleputė, moteris iškart susikaustydavo, kai per seminarą reikėdavo pasakyti savo vardą ir trumpai apibūdinti, ko atėjo. „Aš esu klausytoja, ne kalbėtoja“, – atsidusdavo paskui. Klausytoja ji buvo nuostabi, vos ne įmonės psichoterapeutė, žinanti visų moterų ir net kai kurių vyrų gyvenimo istorijas.

Skaidrės buvo parengtos puikiai. Daugybė juokingų paveikslėlių, sentencijų, aiški departamento veiklos vizija turėjo įkvėpti kolektyvą judėti į priekį. Pirmąkart stodama prieš savo komandą, Vilma kartojo afirmaciją: „Esu kupina džiaugsmo, entuziazmo ir noriu dalintis su kitais savo pilnatve“. Savo širdies čakroje ji vizualizavo žalią raminančią šviesą ir kvėpavo joginiu giliu kvėpavimu.

Tada žengė į priekį, paspaudė skaidrių valdymo pultelį ir… Ir nieko neįvyko. Tuščias juodas ekranas prieš akis. Velniop darbą iki išnaktų. Paslaugūs kolegos puolė prie projektų. Deja, kai po penkiolikos minučių laidai buvo sujungti, motyvacinė energija buvo išgaravusi. Kaip ir visada, Vilma stovėjo prieš auditoriją ir vieną po kitos skaitė tai, kas parašyta skaidrėse…

Drebėjo rankos, smarkiai plakė širdis, trūko oro. Po kelių dienų prie Vilmos priėjo jos vadovas ir pasiūlė sudalyvauti viešojo kalbėjimo mokymuose. „Gerai“, – priverstinai nusišypsojo moteris.

Kursų „Būk viešojo kalbėjimu liūtu“ reklamoje buvo parašyta, kad vos per vieną dieną įvyksta reikšmingi pokyčiai.

„Išmoksite kurti intrigą, valdyti savo kvėpavimą, išplėsite balso diapazoną ir atskleisite charizmą“. Kaina – 500 eurų už dviejų dienų sesiją! Nors ir apmokėtas įmonės pinigais, seminaras vis tiek atrodė neleistinai brangus. „Nebūk senamadiška, – pabarė save, – Šiais laikais žmonės moka daug, bet ir gauna daug“.

Renginio rytą ji išsitraukė iš spintos kolegų dovanotus marškinėlius su robotu ir didžiulėmis raidėmis HR. Tada penkiasdešimt kilometrų važiavo į Šalčininkų rajone esančią unikalią patyriminę erdvę. Po ryto kavutės visi nusiavė batus ir pasijuto kaip vaikai. Taip basomis prasidėjo pirmieji Vilmos žingsniai į viešojo kalbėjimo meną.

Pirmuosius du kartus, kai reikėjo pasakyti kelis sakinius prieš auditoriją, baimė buvo klaiki. Tačiau žmonės užsidegę plojo ir ragino „susifeilinti“. Trečiąkart, savo pačios nuostabai, ji pasijuto atsipalaidavusi. Viešojo kalbėjimo treneris pagyrė, kad turi nuostabų balsą „kaip aktorės“ ir pasiūlė išplėsti jo diapazoną.

Apimta euforijos, Vilma svarstė, kaip nuo šiol korporaciniai susitikimai vyks visiškai kitaip. Ji sužinojo, kad negalima skaityti iš skaidrių. „Mano kalba daro stiprų poveikį auditorijai ir aš keičiu jų gyvenimus“, – ji užsistatė priminimą, kad kartą per valandą kartotų šiuos žodžius.

Per savaitės darbų aptarimą ji visai spontaniškai paragino kurti komandinės atsakomybės dvasią. Truputį jaudinosi, bet prisiminė patarimą iš seminaro, kad reikia išnaudoti sceną – ne stovėti kaip įkastai vienoje vietoje, bet pasivaikščioti.

Kolegė Irena į Vilmą žvelgė kaip į savo dukrą, todėl nevengdavo motiniškai paauklėti. Šįkart po susirinkimo ji pasiūlė vadovei kartu papietauti. „Viską tu čia gerai sakei. Bet labai blaškeisi, atrodei kaip nesava“ , – pasakė lyg tarp kitko.

Geros nuotaikos kaip nebuvę. Vilmos galvoje – tik viena mintis: „Nesava?“ Po savaitės kankinančių apmąstymų, ji tvirtai pasiryžo tobulėti. Šįkart jau už savo pinigus ji nuėjo į asmeninę konsultaciją pas vieną garsią Lietuvoje viešojo kalbėjimo mokytoją, kuri buvo dar ir aktorė.

„Jūs negalvokite, kad viskas pasidaro iškart. Mes, aktoriai, repetuojam scenoje daug kartų“, – ji iškart davė suprasti, kad vieno 120 eurų kainuojančio seanso neužteks.

Per penkias konsultacijas kartu jos skleidė Vilmos charizmą, daugybę kartų repetuodamos dešimties minučių kalbą įmonės darbuotojams.

Daugiausiai teko dirbti su Vilmos įpročiu stovint sukryžiuoti kojas ir rankas. Trenerė paaiškino, kad taip susidaro atsiribojimo įspūdis.

Kalbos pradžia turėjo būti įspūdinga: Vilma įžengia į susirinkimų salę, nešina glėbiu raudonų rožių. Tada tvirtai atsistoja ant abiejų kojų ir taria: „Praėjo tie laikai, kai kolegos vadovams dovanodavo gėles, norėdami įtikti. Dabar tas metas, kai komandai dėkoja vadovai…“

Po pristatymo Vilma sulaukė dvejopų komentarų. Vieni gyrė, kad ji gėles dovanojo ir vyrams. Kiti sakė, kad gėlių reikėjo išvis nedovanoti.

O kolegė Irena pasakė griežtai: „Vaikeli, kam tie spektakliai… Ne teatras juk čia. Anksčiau kalbėjai normaliai…“

„Ačiū, – padėkojo Vilma, kuri jau daug labiau pasitikėjo savimi, – O galit pasakyt, kaip galėčiau kalbėt geriau?“
„Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Irena, – Aš tik pasakiau savo nuomonę“.

Gal gera karma, o gal – tik atsitiktinumas, kad tą patį vakarą Vilma atsivertė knygą apie viešąjį kalbėjimą Ji perskaitė, kad pradedantiesiems kalbėtojams kaip oro reikia palaikančios auditorijos ir teigiamo grįžtamojo ryšio. Tik kur tokią aplinką rasti? Vėl eiti į brangius kursus?

Brian Tracey knygoje buvo paminėta, kad yra toks klubas, kuriame nėra viešojo kalbėjimo trenerių. Atėję mokytis žmonės yra mentoriai vieni kitiems. Vadinasi „Toastmasters“ – tostų meistrai, nes klubo istorija prasidėjo nuo žmonių, kurie mokinosi sakyti tostus. Panaršiusi internete, Vilma atrado, kad toks klubas yra Vilniuje. O ir kaina juokingai maža – pusmečiui vos šimtas eurų. Tokia maža, kad ji net ėmė abejoti, ar tikrai bus iš to naudos.

Ar ten nebus kas nors panašaus į psichoterapijos grupę, kur visi skųsis, kad nemoka kalbėti? Vilma jautėsi jau pakankamai pažengusi kalbėtoja, kad nenorėtų eiti į vaikų darželį.

Vis dėlto mintis nueiti į „Toastmasters“ nuolat sukosi galvoje. O tada prasidėjo karantinas ir visi susitikimai persikėlė į internetą. Sudalyvavusi virtualiame klube susitikime, Vilma nustebo, kaip gerai klubo nariai sako „ekspromtus“ – trumpas improvizacines kalbas. Tąkart pati pasisakyti neišdrįso. Tačiau nuėjusi į pirmąjį klubo susitikimą „gyvai“, ji net pakėlė ranką, kai ekspromtų sesijos vedėjas ėmė ieškoti savanorių.

Vakarą vedė vidutinio amžiaus charizmatiškas vyriškis Andrius. Jis taip šiltai bendravo su auditorija, kad Vilma jautėsi taip, lyg vedėjas visą laiką kalbėtų jai. Moteris pagalvojo: „Kaip gerai žmogui, kad jis turi Dievo dovaną taip kalbėti“.

Per pertrauką priėjusi ji pasakė: „Kaip jums pasisekė, kad taip kalbat. Aš taip niekada negalėsiu“. Andrius nusišypsojo ir papasakojo savo istoriją.

„Prieš dešimt metų aš nuėjau į tėvų susirinkimą mokykloje. Turėjau idėją, kuria tikėjau. Norėjau suorganizuoti žygį baidarėmis Ignalinos rajono ežerais. Išėjau kalbėti prieš klasę, kurioje sėdėjo tėvai. Visi jie man buvo pažįstami. Tačiau apėmė siaubinga baimė, tiesiog panika. Staiga mano balsas išvis dingo ir negalėjau pratarti nė žodžio. Pusę minutę taip pastovėjau. Tada grįžau į savo vietą, atsigėriau vandens ir tik tada atsigavau. Galiausiai pristačiau savo idėją iš suolo, taip jaučiausi saugiau. Grįžęs namo supratau, kad su viešojo kalbėjimo problema man reikia tvarkytis“.

„Ir ką tada darėte?“ – paklausė Vilma, tikėdamasi panašią istoriją kaip ir jos.

O jis atsakė vienu sakiniu: „Aš tada atėjau į „Toastmasters“.

Related Posts

No posts were found for display