IŠKALTI AR IMPROVIZUOTI?

IŠKALTI AR IMPROVIZUOTI?

Ar galėtumėte savo kalbai ruoštis trisdešimt valandų? Įsivaizduokite – pasirašote tekstą – žodis žodin. Tada mokotės mintinai. Ir repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate… Repetuojate…

Atsakėte, kad taip? Veikiausiai jūs žinote, kad nuo tos prezentacijos priklausys jūsų verslo ateitis ir karjera. Kitaip nebūtų motyvacijos įdėti tiek daug pastangų. O jei atsakėte ne, greičiausiai išvis kalbos rašyti nežadate. Galvojate: „Aš improvizuosiu“.

Kaip tinkamai pasiruošti kalbai? Ar verta tekstą užsirašyti žodis žodin? Ar mokytis atmintinai? Kiek pasitikėti savo gebėjimu improvizuoti? Apie tai klausiame viešojo kalbėjimo profesionalų ir „Toastmasters“ klubo narių.

Marija MikalauskienėDonaldas Duškinas, Vladas Sapranavičius, Henrikas Kuryla, Daiva Suchockaitė pataria, kaip pasiruošti kalbai, kad tai būtų ne tik dvidešimties minučių sėkmė, bet ir įkvėptų dar daug kartų vėl užlipti ant scenos.

DONALDAS DUŠKINAS, retorikos ir retoterapijos mokytojas

Kartais verta kalbą verta parašyti žodis žodin. Toks rašymas padeda suvokti kalbos esmę ir pagrindinę mintį. Ypač tai svarbu tiems, kurie neturi daug viešojo kalbėjimo patirties. Tačiau mokytis mintinai nesiūlau, nes dings natūralumas. Svarbiausia yra turėti kalbos planą, kad nuosekliai perteiktum žinutę ir žmonės suvoktų, ką nori pasakyti. Taip pat verta iš anksto turėti kelis „perlus“ – trumpas istorijas. Tačiau pasakoti istorijas reikėtų improvizuojant, savais žodžiais.

Laikausi nuomonės, kad reikia gerbti auditoriją savo pasiruošimu. Ruošiantis pravartu sau užduoti šiuos klausimus:

Kokią tiksliai žinutę noriu perteikti?

Koks mano kalbos tikslas?

Kokius sprendimus pasiūlysiu manęs klausantiems?

Kokias problemas jie sprendžia ar kokias galimybes suteikia?

Kokiems veiksmams aš noriu paskatinti auditoriją?

MARIJA MIKALAUSKIENĖ, viešojo kalbėjimo trenerė

Jei kunigas savais žodžiais atpasakotų Šventąjį Raštą, tai nebūtų iki galo teisinga. Yra tam tikri žodžiai, kuriuos turi pasakyti idealiai – taip, kaip jie buvo kito pasakyti. Kodėl? Todėl, kad ten įdėta tiek meistriškumo ir tiek prasmės gelmių. Negali to pasakyti kitaip, turi atkartoti identiškai.

Tokios kalbos ne tik šventraščiuose. Įsivaizduokim W. Čerčilio kalbas kritiniais momentais, M. L. Kingo ir kitų žmonių, kurie keitė žmonijos istoriją. Tokios kalbos visada žodis žodin rašomos ir dažniausiai net ne mintinai sakomos, o skaitomos. Taigi, tikrai yra situacijų, kai reikia kalbą mokytis žodis žodin.
Panašiai tam tikrose situacijose, kaip svarbiose konferencijose kaip TED, kur tave gali išgirsti keliasdešimt milijonų žmonių, pranešimų autoriai rašosi kalbas žodis žodin. Kai kurie iš jų mokosi tas kalbas mintinai, bet jeigu klausysime, kaip jie kalba, matysime, kad ta kalba persismelkia improvizacija.

Tu gali pasirašyti savo idėjas žodis žodin, tu gali kiekvieną žodį meistriškai išjausti, bet jei kalbi iš širdies ir turi gebėjimą jausti ryšį su auditorija, tavo kalba kaskart bus kitokia. Jir negali vykti pagal kambaryje parašytą scenarijų, nes tavo sakinių struktūra, pavyzdžiai keisis priklausomai nuo to, kokia yra vieta, kokie žmonės sėdi salėje, kokia jų emocinė dinamika ir nuotaika, kokie įvykiai buvo prieš pat kalbą. Net nuo to, kiek dabar yra valandų. Svarbi vieta laikas, žmonės. Jei esi intuityvus pranešėjas, žmonės visada pakoreguos tavo kalbą.

Galiausiai patarimas žmonėms, kurie dar nėra paleidę viešojo kalbėjimo baiės ir jiems didžiulis stresas eiti kalbėti prieš auditoriją. Galit mintinai išmokti pirmas tris – keturias kalbos minutes. Tai stipriai atpalaiduoja ir leidžia kalbėti pradžioje tai, kas žinai, kas suveiks.

Pasirašai anekdotą, stiprią kalbos pradžią. Ir tada žinai, kad pirmosios akimirkos bus nuostabios. Taigi, pirmas minutes išmok, o paskui pasitikėk savo įgūdžiais kalbėti struktūruotai.

Tam reikia kelių pagrindinių elementų.

1) Žinoti savo pagrindinę žinutę

2) Užtikrinti, kad pagrindinė žinutė persismelkia per visą kalbą nuo pradžios iki galo. Palaikančias, įrodančias žinutes struktūruoti aplink pagrindinę žinutę. Tada kalbos mintinai mokytis nereikia.

Henrikas Kuryla – 40 kalbų pasakęs „First Toastmasters of Vilnius” viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubo narys

Kodėl nerekomenduoju kalbos rašytis žodis žodin?

1. Jei rašote kalbą žodis žodin, turite ją tobulai pažodžiui išmokti. Taip, kad nesusimąstydami galėtumėte atkartoti tuo pat metu dar žaisdami balso variacijomis ir stebėdami publiką. Tačiau ar žinote, kiek aktoriai skiria laiko, kol tekstas tampa jų dalimi? Pasvarstykite, kiek jums užtruks tobulai išmokti 5 minučių trukmės kalbą. O 45 minučių?

2. Jei vis tik kalbą išmokote ne tobulai, o beveik tobulai, jūsų dėmesys bus sutelktas į jūsų atmintį. Nejusite bendrumo su auditorija. Atrodysite keistuolis, užsisklendęs 2 metrų skersmens burbule ir iš jo bendraujantis su dvasiomis.

3. Kai savo mintis reiškiate raštu, tekstas išeina kitoks nei gyvai kalbant su žmonėmis. Rašydami turime laiko pagalvoti, sudėlioti sudėtingus, stilistiškai nudailintus ir gramatiškai labai teisingus sakinius. Kai tokį tekstą bandote pateikti kaip šnekamąją kalbą, klausytojams gali kilti disonansas: kažkas ne taip… Nes kalbėdami gyvai, mintis formuluodami tiesiog čia ir dabar, sakinius kuriate kitaip. Kalba glaustesnė, bet kartu ir gyvesnė, mažiau formali. Klausytojai tokią kalbą priima lengviau, atsiranda kontaktas.

4. Kai kalbate gyvai, kalbos metu laisva forma atpasakodami savo idėjas, atsiranda spontaniškumas. Jis suteikia malonumą. Tiek klausytojams, tiek kalbėtojui. Kad to pasiektumėte, gerai pasiruoškite kalbos struktūrą (griaučius).
Žinokite, kas po ko eina. Žinokite, ką norite papasakoti kiekvienoje kalbos dalyje. Bet tą informaciją pateikite laisvai – taip, kaip dalijatės naujienomis su gatvėje sutiktu draugu.

VLADAS SAPRANAVIČIUS, interneto rinkodaros ekspertas

Aš tik už plano susidarymą, bet jokiu būdu ne už pasirašymą. Kas nutinka, kai kalba pasirašoma ir išmokstama? Ji skamba negyvai. Žmogus ima kalbėti rašytine kalba. Prisimenu, kaip vis stengiausi suvokti, kur yra vieno klubo kalbėtojo bėda – kalba lyg ir sklandžiai, bet visąlaik lydi jausmas, kad kažkas ne taip. Paskui supratau, kad jis kalba rašytine kalba, kuri labai skiriasi nuo to, kaip kalbame gyvenime.

Antra – jei žmogus pamiršta kurią nors vietą, jis užstringa ir nebežino, kas toliau. Prisimenu vieną kalbėtoją, kuri išėjo į sceną „Toastmasters“ klube ir pasakė: „Mano kalba truks lygiai 4 minutes 15 sekundžių”. Visi labai susidomėjo – tikrai neįtikėtina, kad kalbėtojas gali taip valdyti laiką. Tačiau ji pakalbėjo minutę, vieną sakinį užmiršo, iš baimės viskas užsiblokavo, patylėjo minutėlę, patylėjo ir išėjo iš scenos.

Taigi, du pagrindiniai momentai, jei kalbą pasirašome, yra tie, kad pavojinga mokytis mintinai, nes gali užmiršti, o jei ir pavyksta prisiminti, tai skamba negyvai. Būtent todėl nerekomenduoju pasirašyti kalbos ir jos mokytis, o tik susidaryti planą.

DAIVA SUCHOCKAITĖ, „First Toastmasters of Vilnius” viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubo prezidentė

Girdėjau daugybę patarimų, kad prezentacijai reikia ruoštis daug valandų ir kalbą išmokti žodis žodin. Tuo tikėjau ir save grauždavau, kad vis kažką pamiršdavau ir tekdavo paimprovizuoti. Bet vieną kartą man vis dėlto pavyko vistką išmokti mintinai. Ir tai buvo pats blogiausias mano pasisakymas, kokį kada nors esu turėjusi.

Nuo to karto kalbos teksto mintinai nesimokau. Tačiau tai nereiškia, kad nesiruošiu. Pastebėjau, kad rašant lengviau sudėlioti struktūrą. Reikia turėti omenyje, kad rašai ne knyga, kurią galima atversti ir dar kartą perskaityti, todėl sakiniai turi būti trumpi, aiškūs ir suprantami. Žinutė turi būti labai paprasta. Kai pasirašau tekstą, išbraukiu, kas nereikalinga, sukeičiu vietomis.Taigi, rašymas padeda išsigryninti esminę kalbos žinutę. Įsimenu kelis pagrindinius punktus ir tada kelis kartus pasakau ją garsiai. Jei yra pakankamai laiko, galima pasidatyti video įrašą.

Viešojo kalbėjimo treneriai dažnai pabrėžia, kad kalboms reikia ruoštis labai ilgai. Jie teigia, kad, pavyzdžiui, Steve Jobs dešimties minučių kalbai ruošdavosi du šimtus valandų. Tačiau grįžkim į realią situaciją. Ar mes tikrai turim tiek laiko ruoštis kaip geriausi pasaulio kalbėtojai? Ir ar ta kalba mums tokia svarbi?

Prieš eidamas kalbėt visada turi žinoti, kam kalbi ir ką nori pasakyti. Jei tai yra TED konferencija, tada taip, tokią kalbą internete peržiūrės milijonai žiūrovų. Jei tai yra prezentacija klientams, nuo kurių priklauso tavo verslo ateitis, tada verta daug ruoštis. Tos pastangos atsipirks. Jei ne, persistengti nereikėtų. Būtų neproporcinga, jei norėdamas pasakyti kalbą savo septyniems darbuotojams, įmonės vadovas repetuotų keliasdešimt valandų.

Taigi, reikėtų sau užduoti klausimą, koks yra tikslas – ar pasiruošti konkrečiai prezentacijai, ar lavinti įgūdį greitai pasiruošti kalbai. Būna, kad kalbėtojai puikiai išmoksta kalbą, bet sutrinka nuo netikėto klausimo iš auditorijos arba pamiršta, ką norėjo pasakyti. Tokiu atveju, išgelbės improvizacija. Tai yra įgūdis, kurį galima lengvai išlavinti mokantis sakyti kalbas ekspromtu.

Related Posts

No posts were found for display