7 SEKUNDĖS SIAUBO

7 SEKUNDĖS SIAUBO

Tai buvo mano pati didžiausia baimė.

Tai visada buvo pati didžiausia kalbėtojų baimė.

Aš užmiršau pirmąją kalbos eilutę.

Galvoje buvo tuščia… visas septynias tokias ilgas ir skausmingas sekundes. Septynias siaubo sekundes.

Anksčiau man taip niekada nėra nutikę. Mano panika vis didėjo, galvoje dūzgiant mintims: „Dabar mane stebi daugiau kaip du tūkstančiai žmonių, o dar tūkstančiai žiūri „online“.

O juk aš esu pasaulio viešojo kalbėjimo čempionas, taip tikrai neturėtų nutikti“.

Prieš penkis mėnesius, kai „Toastmasters International Convention“ man pasiūlė pasakyti pagrindinę kalbą, labai apsidžiaugiau. Tai buvo puiki proga padėkoti „Toastmasters“ už visiškai pasikeitusį gyvenimą. Po to, kai 2000-aisiais aš laimėjau Pasaulio kalbėjimo čempionatą, man tai buvo paskata buvo visą savo darbą susieti su viešuoju kalbėjimu. Dabar padeda savo klientams rengti pardavimų prezentacijas. Esu sakęs kalbas visame pasaulyje – net 25 šalyse, net 5 žemynuose. Pietų Afrikoje susipažinau su savo žmona ir štai – mes dabar auginame nuostabią dukrą. Tikrai yra už ką padėkoti šiai organizacijai.

Ir vis tiek aš nervinausi. Taip, „Toastmasters“ buvo mano karjeros variklis. Tačiau šioje auditorijoje bus dešimtys tūkstančių vertintojų! Šiai įvadinei kalbai aš ruošiausi taip intensyviai kaip tada, kai varžiausi dėl pasaulio čempiono titulo. Iš tikrųjų, jaučiau dar didesnį spaudimą negu tuomet. 2000-aisiais niekas man neturėjo jokių lūkesčių. Niekas nežinojo, kas aš toks. O šįkart viskas buvo kitaip.
Kai kalba išgaravo iš atminties ir stovėjau ant scenos tyloje, smegenys ėmė kurti siaubo scenarijus: „Tai sugriaus mano reputaciją visame pasaulyje! Aš niekada negalėsiu atsigauti!”

Tačiau – o stebukle – nutiko visai kitaip:

– Žmonės plojo atsistoję
– Šimtai žmonių man sake, kad ši kalba tikrai buvo verta dėmesio
– „Toastmasters International Convention“ esančiame knygyne buvo parduota mano knygų už tūkstančius dolerių
– Gavau pasiūlymą iš organizacijos pasakyti dar vieną kalbą.
– Pusė auditorijoje esančių žmonių pagalvojo, kad mano tylėjimas buvo specialus efektas.

Taigi, kas sukūrė tokį skirtumą tarp kalbos pradžios ir pabaigos? Ir kodėl pradžia buvo tokia skausminga?
Dabar aš suprantu, kad padariau tris lemiamas klaidas. Tačiau tada žengiau ir tris žingsnius, kurie ištaisė situaciją.

1 klaida: sulaužyta pasiruošimo rutina

Įprastai prieš kalbą visada einu į užkulisius ir repetuoju. Tačiau šįkart vos tik atvykus į renginį žurnalistai paprašė nusifotografuoti. Tuomet prie manęs ėmė rikiuotis „Toastmasters“ narių eilė. Nenorėjau jiems atsakyti. Tada prasidėjo atidarymo ceremonija. Mus su žmona pasodino pirmoje eilėje per patį vidurį. Jei būčiau išėjęs, visi būtų pastebėję. Nenorėjau būti nemandagus. Taigi, aš likau sėdėti, sulaužydamas savo įprastą pasiruošimo rutiną.

2 klaida: Įsivėlimas į palyginimų žaidimą

Renginio pradžia buvo nuostabi – tai buvo komedijos ištraukos su gyva muzika. Auditorija buvo pilna energijos. Ir aš pagalvojau: „Taip ir aš turiu daryti“. Taigi, pradėjau lyginti save su kitais.

3 klaida: Susitelkimo praradimas

Spektaklis taip mane išblaškė. Užuot susitelkęs į savo kalbą, nusprendžiau, kad seksiu auditorijoje jau esančia energija ir pakomentuosiu prieš tai vykusį pasirodymą. Jų programoje buvo dalis apie „jėgos pozas“. Nusprendžiau apie tai pakalbėti. Taigi, perkėliau dėmesį nuo savo prezentacijos į kitų pasirodymą.

Mane pakvietė į sceną. Aš iškart atsistojau jėgos poza. Tai auditoriją prajuokino. Tačiau būtent tada užmiršau tą pirmąją eilutę. Septynias ilgas sekundes.

Pirmiausia apėmė panika. Tada giliai įkvėpiau ir suveikė tai, kad buvau pasiruošęs. Atsiminiau ne tik tą eilutę, bet ir visą kalbą.
Ką aš padariau?

Trys situaciją pataisantys žingsniai buvo šie:

1 žingsnis: Sustoti ir giliai įkvėpti
Giliai pakvėpavęs, aš susitelkiau.

2 žingsnis: Dėmesio perkėlimas
Perkėliau dėmesį nuo savęs į auditoriją. Taip pajudėjau nuo nusivylimo savimi, kurį tą akimirką jaučiau. Vietoj to susitelkiau į tai, kodėl buvau toje vietoje ir kodėl žmonės pasirinko mane kaip pagrindinį kalbėtoją.

3 žingsnis: Pakeičiau savo požiūrį
Nusprendžiau pradėti kalbą visiškai kitaip. Užuot stengęsis prisiminti kalbą, pradėjau galvoti apie prezentaciją kaip apie pokalbį su dviem tūkstančiais ar net daugiau mielų draugų.
Juk jei kalbi su draugais, retai kada prisimeni, ką anksčiau planavai sakyti. Ir jau tikrai žodis po žodžio nedėlioji prezentacijos. Ši „požiūrio keitimo“ technika visiems laikams pakeitė mano kalbėjimo būdą.

Kai tik žengiau šiuos žingsnius, pasijutau atsipalaidavęs. Vėl pajutau, kad esu tėkmėje. Norėjau, kad žmonės atsimintų šią kalbą ne todėl, kad pasaulio čempionas pamiršo įžangą, bet todėl, kad tai tikrai buvo įsimintina patirtis.
Neseniai tą dieną prisiminiau kartu su savo draugu Mark Brown, kuris taip pat yra laimėjęs viešojo kalbėjimo pasaulio čempiono taurę. Tą akimirką jis irgi buvo salėje ir stebėjo mano kovą su savimi. „Prisimenu baimę, susirūpinimą, skausmą ir jaudulį. Prisimenu, kaip sakau – Edai, atsipalaiduok, tu juk tai žinai, tik įkvėpk. Viskas bus gerai“, – pasakojo Markas.

Ir dar pridūrė: „Auditorija buvo palaikanti ir aš jaučiau – jie nori, kad tau pavyktų. Ir mane tikrai nustebino, kai tu ramiai ir užtikrintai uždavei klausimą „Ar jūs kada nors taip darėte? O jau tada tęsei kalbą iki pat galo be jokių užstrigimų“.
Taip, aš užmiršau savo kalbos pradžią prieš 2000 žmonių auditoriją. Bet nenumiriau. Tai nebuvo fiasko. Iš tikrųjų šis nutikimas turėjo daug daugiau pozityvių netikėtų pasekmių, apie kurias nė nebūčiau pagalvojęs. Ir jei aš galiu padaryti tokią klaidą ir išgyventi, kad net apie tai rašyčiau, tu taip pat gali taip pasielgti.

Autorius: pasaulio viešojo kalbėjimo čempionas Ed Tate (www.edtate.com)

Versta iš žurnalo „Toastmaster“, 2020 balandis.

Originalus tekstas anglų kalba:

https://www.toastmasters.org/…/…/apr/seven-seconds-of-terror

Related Posts

No posts were found for display