R. Šimašius: „Geram kalbėtojui svarbiausia − būti savimi“

R. Šimašius: „Geram kalbėtojui svarbiausia − būti savimi“

Salė, kurioje spalio 28-osiosvakarą vyko viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubo „First Toastmasters of Lithuania“ narių susitikimas, buvo sausakimša. Į klausimą, kodėl, taikliai atsakė šio vakaro svečias – Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. „Čia tiesiog labai smagu įžengti pro duris. Matyti daug besišypsančių veidų, žmones, kurie susirinko tobulėti, yra pozityviai nusiteikę. Čia tvyro labai gera atmosfera – tokia, kokia ir turėtų būti ir kokios reikia visur, kur bendrauja žmonės“, − kalbėjo R. Šimašius.

Suprantama, ne tik puiki atmosfera į susitikimą sutraukė gausų būrį svečių ir klubo narių. Viešojo kalbėjimo praktikams ir šia sritimi besidomintiems svečiams buvo svarbu iš patyrusio politiko išgirsti jo įžvalgas apie retoriką ir bendravimą su auditorija. Kas yra geras kalbėtojas ir gera kalba? R. Šimašius išdėstė savo požiūrį bei pateikė receptą, kuris – ir labai paprastas, ir gana sudėtingas.

Rasti atsakymus į svarbiausius klausimus

„Geram kalbėtojui, be abejo, svarbi technika – gestai, kalbėjimo tempas ir balso tembras. Bet svarbi ne tik ji. Juolab, kad techniką didele dalimi lemia vidinės pranešėjo savybės“, − pabrėžė politikas. Pasak jo, daugelis šių savybių įgyjamos dar ankstyvoje vaikystėje, ir tam itin daug įtakos turi aplinka, kurioje žmogus auga, jo auklėjimas ir aplinkinių bendravimas su besiformuojančia asmenybe.

„Jeigu vaikas nuo mažens jaučia, kad su juo bendraujama kaip su lygiaverčiu žmogumi, kad jo nuomonės paisoma ir klausomasi, jei vaikas jaučiasi esąs lygiavertis dialogo dalyvis, jis įgyja natūralų pasitikėjimą savimi, drąsą reikšti mintis. Mano nuomone, toks pasitikėjimas savimi – tai pagrindų pagrindas, kurį sunku apčiuopti ir dar sunkiau imituoti. Juk klausantis kai kurių kalbėtojų, kurie techniškai viską puikiai atlieka, kartais susidaro įspūdis, kad jiems dar kažko trūksta – kažkokio „slapto elemento“. Sakytum, kalbos forma pažengė ir nubėgo toli į priekį, o turinys – tai, kas žmogaus viduje, širdyje, − liko ten pat“, − kalbėjo R. Šimašius.

Tačiau siekiantiems tapti gerais kalbėtojais  viskas įmanoma. Tik didžiausią dėmesį skirti ir pradėti reikėtų ne nuo išorinių dalykų – gestų, laikysenos, žvilgsnio, balso, kuo daugelis paprastai pirmiausia rūpinasi pradėję tobulinti viešojo kalbėjimo įgūdžius. „Visų pirma siūlyčiau atsakyti sau į klausimą – koks mano santykis su pačiu savimi ir supančiu pasauliu? Koks aš esu? Ko ir kodėl siekiu? Tai – svarbiausi klausimai, į kuriuos radus atsakymus ir žengiama pirmyn“, − pabrėžė vakaro svečias.

Lavinti mąstymą

R. Šimašius pripažįsta, kad siekiant ugdyti kalbėtojo drąsą ir pasitikėjimą savimi, būtina praktika. „Dažnai prisimenu pirmąjį kartą, kai teko dalyvauti laidoje televizijos studijoje. Buvau labai įsitempęs – kūnas sukaustytas, pila prakaitas, liežuvis pinasi ir, rodos, sako visai ne tai, ką reikia. Dabar, prisiminus šią patirti, ji atrodo netgi šiek tiek keista. Tokios įtampos, bent jau kalbant televizijai, nebeliko. Vadinasi, to galima išmokti, įgyti drąsos“, − įsitikinęs Vilniaus miesto meras.

Tačiau viešojo kalbėjimo praktika – tik kelio dalis. „Kalbėjimas, arba žodinė minčių raiška, yra glaudžiai susijęs su pačiu žmogaus mąstymu. Kalba atspindi žmogaus mąstyseną – jei ji klampi, tai dažniausiai ir kalba bus klampi. Ir priešingai – jei žmogus mąsto greitai, aiškiai, sklandžiai, visa tai atsispindės jo kalboje. Be abejo, kartais egzistuoja tam tikri psichologiniai barjerai, kliudantys žmogaus mintims prasiveržti ir išsilieti žodžiais klausytojams. Bet kažin ar galime tikėtis rafinuotos kalbos iš žmogaus, kurio mąstymas tuo nepasižymi“, − svarstė svečias.

Taigi kita svarbi kryptis viešojo kalbėjimo įgūdžiams tobulinti – tai lavinti mąstyseną. „Manau, kad logika ir matematika turi gerokai didesnę įtaką kalbos lavinimui nei filologija. Tam, kad žmogus sklandžiai kalbėtų, būtinas minčių nuoseklumas ir jų tarpusavio ryšys, o ne tik literatūrinis skambesys ir kalbos grožis“, − pažymi R. Šimašius.

Būti natūraliam

Šalia technikos ir kalbėtojo savybių – drąsos, pasitikėjimo savimi, nuoseklaus mąstymo, − R. Šimašius mini ir dar vieną gero kalbėtojo bruožą – charizmą. „Kartais tenka klausytis kalbėtojų, kurie tarsi ir viską daro teisingai, elgiasi taip, kaip turėtų elgtis charizmatiški žmonės, bet… Kažkas nelimpa, stebuklas neįvyksta“, − pasakojo svečias, čia pat prisimindamas aktoriaus ir lektoriaus Andriaus Žebrausko viename interviu išsakytą mintį, jog galimybių tapti charizmatiškais turime kiekvienas. Tiesiog charizma atsirandanti tada, kai žmogaus išorė ir vidus sutampa.

„Net ir nedaug kalbantis žmogus gali būti charizmatiškas. Prisiminkime Arvydą Sabonį – turbūt niekas nepavadintume jo daug gražbyliaujančiu kalbėtoju. Bet, ko gero, negalėtume jam prikišti ir charizmos trūkumo. Jis tiesiog visada pasako tiek, kiek reikia“, − šyptelėjo sostinės meras.

Tad kokia gi to gero kalbėtojo formulė? Klausantis vakaro svečio susidaro įspūdis, kad ji – gana paprasta: rasti sąskambį tarp savo kalbos, žodžių bei vidinio pasaulio. Būti pačiam savimi.

Related Posts

No posts were found for display
Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas