Grįžtamasis ryšys: trys patarimai jo teikėjams

Grįžtamasis ryšys: trys patarimai jo teikėjams

„Grįžtamasis ryšys“: šį žodžiu junginį vis dažniau girdime pokalbiuose apie tikslingą žmonių bendravimą, ypač − įmonėse ir organizacijose. Ir jį tikrai labai dažnai girdime bei vartojame lyderystės ir viešojo kalbėjimo klube „First Toastmasters of Lithuania“. Taip yra ne šiaip sau: klube siekiame padėti vieni kitiems mokytis, tobulėti, ir kito žmogaus išsakyta nuomonė bei rekomendacijos neretai suteikia puikias gaires, kurlink judėti, kad taptume dar geresni oratoriai ir lyderiai.

Grįžtamojo ryšio teikimas teikia naudą ir pačiam teikėjui. Gilindamasis į pasakytą kalbą bei kalbėtojo pasirodymą, vertintojas ugdo pastabumą, gebėjimus analizuoti, galiausiai – sklandžiai ir įtaigiai dėstyti mintis, kai galiausiai ateina metas jas pristatyti vertinamajam ir auditorijai. Vis dėlto, į ką atkreipti dėmesį teikiant grįžtamąjį ryšį? Kaip pasiekti, kad vertinimas būtų ir naudingas, ir efektyvus? Apie tai kalbamės su vienu labiausiai patyrusių ir tituluočiausių klubo vertintojų, kalbų vertinimo dirbtuvių sumanytoju ir vadovu Henriku Kuryla.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

 

Henrikai, pirmą sykį apsilankius klubo vakare susidarė įspūdis, kad vertinimas ir grįžtamasis ryšys čia kartais svarbesnis negu pačios kalbos. Vertinami kalbėtojai, vakaro pareigūnai ir netgi patys vertintojai. Kodėl tam skiriama tiek daug dėmesio?

Grįžtamasis ryšys labai reikalingas, ypač – viešojo kalbėjimo ir lyderystės klube, nes jis − augimo sąlyga. Žmonėms svarbu žinoti, kaip jiems sekasi siekti užsibrėžtų tikslų ir, prireikus, koreguoti savo kursą. Be abejo, kažkur gali nueiti ir pats, tiesiog virdamas savo sultyse. Bet jei kas nors stumteli žmogų reikiama kryptimi, ten, kur reikia, galima nueiti gerokai greičiau.

Kas apskritai yra tas grįžtamasis ryšys? Kaip jį apibrėžiame?

Aš grįžtamąjį ryšį suprantu kaip vieno ar kito žmogaus veiksmo pakomentavimą. Pavyzdžiui, mūsų klube komentuojamos narių kalbos. Vertintojas pastebi ir pasidalija mintimis apie tai, ką oratorius, sakydamas kalbą, padarė gerai ir ką būtų galima tobulinti. Vertinimo tikslas, kaip minėjau, yra pastūmėti žmogų tam tikra linkme − tikslo, kurio siekia žmogus, link.

Žinoma, nutinka ir taip, kad vertintojo ir kalbėtojo nuomonės skiriasi. Išklausęs vertinimą oratorius kartais lieka prie savosios nuomonės. Bet gavus stumtelėjimą iš kelių žmonių – juk mūsų klube kiekvienas kalbėtojas sulaukia klausytojų atsiliepimų raštu, ant lapelių, – iš jų galima susidaryti bendrą, platesnį vaizdą, ką ir kaip būtų galima tobulinti. Sulaukę atsiliepimo iš daugelio žmonių ar vertintojo, kurio nuomonė kalbėtojui svarbi, tegu ji ir nesutampa su jo paties nuomone, oratorius norom nenorom ima svarstyti: galbūt aš vis dėlto neteisus, ir šį tą turėčiau keisti, tobulinti.

Pakalbėkime apie vertinimą ir tiesioginį grįžtamąjį ryšį klube. Pastebime, kad jis paprastai labai pozityvus, nors galbūt ir neprivalo toks būti visada. Kodėl?

Grįžtamojo ryšio pobūdis labai priklauso nuo aplinkybių ir tikslų, kurių juo siekiame. Mūsų klubo tikslas yra padėti vieni kitiems tobulėti ir augti, ir tam būtina sąlyga yra motyvacija. Savanoriškoje organizacijoje bus sudėtinga motyvuoti žmogų augti vien tik teikiant pastabas ir akcentuojant trūkumus. Todėl, mano nuomone, svarbiausia kokybiško grįžtamojo ryšio sąlyga – konstruktyvumas.

Be abejo, mes neprivalome vien tik giedoti viens kitam ditirambus. Mūsų kalbų vertinimo dirbtuvėse, be kita ko, mokomės tiekti ir negatyvų grįžtamąjį ryšį, išlaisvinto savo mintis ir sakyti tai, ką iš tiesų norime, negalvodami perdėm diplomatinėmis frazėmis. Bet tai – tik vienas žingsnis, padedantis surinkti medžiagą, idėjas, su kuriomis galima dirbti ir toliau galvoti, kaip jas pateikti.

Tad į ką reikėtų atsižvelgti teikiant grįžtamąjį ryšį? Ar yra kokios nuorodos, gairės, kuriomis patartumei vadovautis?

Teikiant grįžtamąjį ryšį reikia suprasti, kodėl tai darome ir ko juo siekiame: ar didinti savo vertę, pasirodyti, kilstelėti savo pačių poziciją, ar, vis dėlto, suteikti žmogui naudos. Aš manau, kad pastarasis būdas yra teisingas. Vertintojo tikslas – padėti vertinamajam judėti norima kryptimi.

Čia labai svarbu įvertinti, kiek informacijos vertinamasis pajėgus įsisavinti. Galima pradėti jam pasakoti apie aukštas materijas, balso variacijas, struktūrinius kalbos niuansus. Bet gal žmogus paprasčiausiai kovoja su baime ir nežinia, ar jis apskritai sugebės ką nors pasakyti auditorijai, ir kaip žmonės jį priims. Reikia suvokti, su kuo jis vargsta, kokie didžiausi jo skauduliai. Todėl prieš vertinant yra naudinga su kalbėtoju aptarti, kokie jo lūkesčiai, ką jis nori pasiekti. Pirmasis patarimas teikiantiems grįžtamąjį ryšį ir būtų – įvertinti, ko iš tiesų reikia žmogui ir kaip jam padėti.

Ko gero, tokie pat principai taikytini ne tik mūsų klube?

Nelygu, kokia apie kokią žmonių bendruomenę kalbame, ir kokie jos tikslai. Tose organizacijose, kur siekiama ugdyti žmones, pavyzdžiui, mokyklose – taip. Grįžtamasis ryšys turėtų būti pozityvus tiek, kiek tai reikalinga, atsižvelgiant į žmogų, kuriam jis teikiamas.

Suprantama, vadovai įmonėse kartais siekia kitų tikslų. Kartais ugdymas būna ne toks svarbus, kaip būtinybė greitai pasiekti rezultatų. Tada gali tekti vadovautis kitokiais principais. Juk kartais tupinėjant apie žmogų ir sukant galvą, kaip čia jį pakreipti tinkama linkme, gali nukentėti kiti organizacijos tikslai ir žmonės. Kartais reikia darbą atlikti skubiai ir gerai. Tokiais atvejais gali tekti imtis ir kitokių argumentų.

Dalis vadovų, ko gero, taip ir mąsto. Tik neretai tokio grįžtamojo ryšio poveikis būna trumpalaikis: darbas padaromas, bet ilgainiui žmogus praranda motyvaciją.

Be abejo. Atsitinka ir taip, kad žmonės tampa atsparūs stipresniam poveikiui – užsiaugina žievę, pripranta, ir jo tai nebeveikia.

Vadovas ar bet kuris kitas grįžtamąjį ryšį teikiantis asmuo, kaip minėjau, pirmiausiai turėtų suvokti, ko siekia žmogus ir kokie yra bendri tikslai. Į juos ir reikia atsižvelgti. Jei reikia išsakyti negatyvią poziciją, nurodyti, kad žmogus daro kažką negerai, kol jis pats susipras, reiktų tai daryti neutraliai. Nesitelkiant į žmogaus asmenybę ir nesakant, koks jis nenaudėlis ar netikėlis, bet tiesiog paaiškinant, kas konkrečiai jo veikloje ir kodėl netenkina. Be abejo, paaiškinant, ko tikiesi. Papasakojant, koks yra laukiamas rezultatas.

Nemažai sakai vertinamųjų kalbų klube, stebi kolegas ne vienerius metus. Tavo nuomone, kokį iš tiesų poveikį daro grįžtamasis ryšys? Kiek jis veiksmingas?

Kartais susidaro įspūdis, kad žmogaus atmintyje išlieka nedaug. Paklauskite patys savęs – kiek iš to, ką išgirdote per vakarą ar netgi klausydamiesi trumpos kalbos, atsimenate? Dažniausiai – vieną-dvi mintis. Į tai taip pat labai svarbu atsižvelgti teikiant grįžtamąjį ryšį: norint, kad jis būtų veiksmingas, nereikėtų stengtis aprėpti visų detalių, smulkmenų ir niuansų. Vertindami susitelkite į vieną-du pačius svarbiausius dalykus, kuriuos klausytojas ar vertinamasis turėtų įsidėmėti. Aiški, koncentruota mintis – štai, kas vertinimą ar grįžtamąjį ryšį padaro veiksmingą.

O vertintojo autoritetas? Kiek jis padeda?

Suprantama, autoritetas labai svarbus. Kad autoriteto nuomonė žmogui daro gerokai didesnį poveikį, tvirtina ir psichologai. Autoritetingo asmens nuomonė kur kas įtaigesnė nei žmogaus, kurį pirmą kartą matome, ir apie kurį neturime nuomonės. Tokio žmogaus pastebėjimai, tikėtina, klausytojui nepaliks gilaus pėdsako. Išklausys, įdomu, galbūt tai padės pagrindą kokiam nors tolesniam santykiui. Bet jei žmogus nepatikimas ar nepažįstamas iš gatvės, tai neturės didelės įtakos.

Bet ne visi klube esame vieni kitiems autoritetai. Ką daryti, jei ruošiesi vertinti kalbą žmogaus, su kuriuo nesi pažįstamas arba netgi žinai, kad jis ar ji turi gerokai daugiau patirties nei tu pats?

Patarčiau prisiminti, kodėl ir kokiu tikslu teikiame grįžtamąjį ryšį. Ar tam, kad kažką įrodytume apie save, demonstruotume savo vertę, ar, vis dėlto, kad padėtume kalbėtojui? Laikantis pastarosios pozicijos visada atsiras, ką naudingo pasakyti, nes naudos siekiame ne sau. Praverčia ir žinoti kalbėtojo tikslus, užmegzti su juo ar ja ryšį iš anksto. Pavyzdžiui, ruošdamasis vertinti kalbą aš prieš ją paprastai pasišneku su kalbėtoju, pasiteirauju, kas jam svarbu, į ką galėčiau atkreipti dėmesį klausydamasis kalbos ir ją vertindamas. Taip grįžtamasis ryšys tampa vertingesnis kalbėtojui, ir jį teikiančio žmogaus autoritetas ar statusas šiuo atveju nebėra toks svarbus.

Taigi trys svarbiausi patarimai: suvokti tikslą, suteikti vertės, nesistengti aprėpti per daug ir koncentruotis į vieną-dvi svarbiausias mintis. Ar to ir mokotės kalbų vertinimo dirbtuvėse?

Dirbtuvėse atliekame pačius įvairiausius pratimus, stengdamiesi atrasti šį tą įdomaus vertinimo kalboms. Kiekvienas vertintojas yra unikalus, savaip įdomus, o noras juos pažinti ir kartu vieniems iš kitų mokytis ir buvo motyvas pradėti tokias dirbtuves. Ilgainiui jos pritraukė ne tik patyrusius vertintojus. Dabar kiekvieną kartą ieškome ko nors naujo, keistų, neįprastų formatų. Pavyzdžiui, negatyvus vertinimas, vertinimas poroje, grupėje. Arba vertinimas laikantis iš anksto apibrėžtos temos, struktūros, minčių, kuriomis remdamasis kalbėtojas turėtų sukonstruoti vertinimą. Tokie pratimai praverčia vėliau, kai tenka sakyti vertinimo kalbas prieš visą klubo narių ir svečių auditoriją.

O tiems, kurie dar nesilanko vertinimo dirbtuvėse – kokį dar patarimą pateiktum?

Ruošdamiesi vertinti kalbėtoją ne tik atidžiai jo klausykitės, bet ir sekite savo mintis. Užsirašykite jų srautą – minčių klausantis kito žmogaus visada kyla, net jei kartais ir atrodo, kad galva visiškai tuščia. Atsirinkite kelis pačius svarbiausius dalykus, idėjas, kurios taps pagrindu jūsų vertinamajai kalbai. Visa kita – atmeskite, net jei likusios mintys atrodo ne mažiau vertingos. Gebėjimas atsisakyti dalies medžiagos ir pasilikti ją kitam kartui, atsirinkti tai, kas reikšmingiausia – labai svarbi gero vertintojo savybė.

 

Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas