Drąsus – ne tas, kuris nebijo, o tas – kuris geba savo baimę valdyti

Drąsus – ne tas, kuris nebijo, o tas – kuris geba savo baimę valdyti

Drąsus ne tas, kuris nebijo, o tas kuris geba savo baimę valdyti

Į „Toastmasters“ atėjau per atsitiktinumą. Skaičiuodama pirmąjį savo narystės pusmetį, jaučiu, kad pasiėmiau daug daugiau nei tikėjausi pasiimsianti. Ir žadu dar imti.

Pirmasis aplankytas „Toastmasters“ vakaras buvo nepaprastai linksmas ir mane iš karto sužavėjo čia besirenkanti žmonių bendruomenė. Vietoj krūvos ambicingų verslininkų ar dėmesio stokojančių pamaivų, kaip kad įsivaizdavau, sutikau paprastus žmones, drąsius pažvelgti į savo baimų užkaborius.

Neilgai trukus atėjo laikas sakyti pirmąją viešą kalbą – ledlaužį. Viduje – emocijų audra, su viesulais ir žaibais. Makaluojuosi, nelyg musė sriuboj, prieš pakratydama kojas. Apninka panika, beviltiškumas. Tuoj laukia tas momentas – mažoji mirtis.

Tačiau ledai pajudėjo. Ir jaudulys kiekvienąsyk prieš kylant nuo kėdės ir einant į sceną vis mažėja. Labai gelbsti mentorės palaikymas ir vertingi patarimai. Ką daryti, norint sumažinti jaudulį? Kaip įtaigiau perteikti savo mintis? O galų gale – kaip imti ir, tiesiog, perlipti per save? 

Po kiekvienos kalbos gaunamas grįžtamasis ryšys padeda geriau pažinti publiką ir pamatyti save kitų akimis. Nariai visuomet atsiliepia padrąsinančiai ir kartais, regis, jog kiek pacukruotai, tačiau šalia visada pateikiama naudingų patarimų. O cukrus vėlgi padeda greičiau susitvarkyti su natūraliai kylančiu jauduliu.

Dar vienas būdas pamatyti save iš šono yra įrašyto vakaro video peržiūrėjimas. Ši kankinanti kaktomuša su savo vidiniu kritiku iškart leis pamiršti cukraus skonį ir susidaryti kilometriniam tobulintinų dalykų sąrašui. Retas kuris pamatęs save įraše susimąsto „aš – tobulas iki kojų pirštų panagių“. Tad ir augimo procesas klube – begalinis. Tas mane labai džiugina.

Kas vis dar baisiausia būnant scenoje? Sunku išdrįsti pažvelgti publikai į akis. Atrodo, jog jose pamatysi tai, ko pats labiausiai bijai – pasišlykštėjimą, panieką, neapykantą. Tačiau susidūrus su tavęs klausančių žmonių žvilgsniais nutinka šiek tiek kitoks stebuklas. Ne, neturiu omenyje šypsenų ir padrąsinančiai linksinčių galvų, kurios atsiranda tarp kėdžių atlošų. Pamatai žmones, kurie kas dvi savaites susiduria su lygiai tokiais pat sunkumais, kaip ir tu. Pamatai juos visus turint dvi rankas ir dvi kojas.  Jų akyse atsispindi tu pats. Ir vaizdas pasirodo ne toks jau košmariškas, kaip buvo galima įsivaizduoti.

Pasimato, jog klubo nariai supranta visas baimes ir kompleksus, jausmelius ir nepasitikėjimo savimi užkaborius, kuriuos savyje turiu ir tįsiu su savimi į sceną. O žino, nes patys supranta, ką tai reiškia: kiekvienas yra sakęs ledlaužį, ėjęs į sceną su baime ir nuo drebulio linkstančiom kinkom. Visi bent kartą gyvenime kalbant viešai užsikirto ir žino, kaip tu jautiesi, ką tik pamiršęs visą gabalą pasirašyto savo kalbos teksto. Kiekvienas toastmasteris pereina tą patį pragarą ir tą pačią skaistyklą. Savo baime čia nieko nenustebinsi.

Supratau klube sutikusi daug kūrybingų ir talentingų asmenybių, turinčių gerą humoro jausmą ir mokančių pasakoti istorijas. Paaiškėjo, jog man rūpi šie žmonės ir yra nepaprastai įdomu klausytis, ką jie papasakos, tiesiog, pabūti kartu su jais. Į kiekvieną „Toastmasters“ vakarą trečiadienį ateinu žinodama, jog prisiliesiu prie kai ko labai stebuklingo ir kartu žvėriškai paprasto – kitas pasipasakos apie savo gyvenimą.

Eidama į „Toastmasters“ ieškojau vietos, kur galėčiau pralaužti savo vidinius ledus ir atlapaširdiškai reikšti save nepažįstamiesiems, mesdama iš galvos atstūmimo baimę. Tikėjausi įgyti ir pasitikėjimo savimi, tokio reikalingo mūsų šiandieniniam žmogiškam gyvenimui. Gavau daug daugiau, nei ieškojau. Nors, kaip minėjau, imu dar tik pusmetį. Paraleliai mąžtant scenos baimei, auga kitas – bendruomeniškumo jausmas. Atsistojus į sceną išsigąsti, širdis ritasi į pakulnes, tačiau bereikia pakelti akis ir apsižvalgyti, jog suvoktum, aplink tave esti visa salė žmonių, kurie bijo. Štai tu ir nebesi vienas.

O baimės juk neatsikratysi jokiame klube. Ji – reikalinga dovana. Ir drąsus juk yra ne tas, kuris nebijo, o kuris geba savo baimę valdyti.  Susipažinusi su toastmasteriais apsidžiaugiau sutikusi daug  drąsuolių tiesiogine šio žodžio prasme.

Related Posts

No posts were found for display
Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas